Ovidija Jukoniene

ŽMOGAUS PLAUKŲ SVARBA   Plaukai – tai nervų sistemos pratęsimas, visiškai korektiška juos vadinti nervais kūno išorėje, tam tikrais aukšto išsivystymo „ūsiukais“ ar „antenomis“, kurie perduoda milžinišką svarbios informacijos kiekį į smegenų kamieną, limfinę sistemą, smegenų žievę.   Žmogaus plaukai, įskaitant augančius ant vyro veido, ne tik tiesiogiai aprūpina smegenis informacija, plaukai taip pat skleidžia energiją, jais smegenų išskiriama elektromagnetinė energija išspinduliuojama į aplinką. Tai buvo nustatyta pasitelkus Kirliano efektą, kai žmogų pirmiausia fotografavo ilgais plaukais, o vėliau po kirpimo. Kai plaukai pakirpti, signalų iš aplinkos priėmimas ir išsiuntimas smarkiai suprastėja.   Plaukų kirpimas įtakoja nesąmoningą santykį su aplinkos ir vietinių ekosistemų problemomis. Tai taip pat nulemia nejautrumą bet kokiuose santykiuose bei seksualinį nepasitenkinimą.   Kad išspręsti mūsų pasaulyje esančias problemas, pirmiausia reikia pripažinti, kad daugelis iš mūsų įsivaizdavimų apie realybę yra klaidingi. Gali nutikti taip, kad pagrindinė atsakymo dalis žiūri į mus iš veidrodžio kiekvieną rytą.   Kasdienėje buityje ir skubėjime mažai kas susimąsto, kam žmogui plaukai. O juk jie mums duoti ne šiaip dėl grožio. Pas žmogų su ilgais plaukais geriau veikia intuicija. Moteris ilgais plaukais išnešios kūdikį BE TOKSIKOZĖS.   Ir dėl tos pačios priežasties jokiu būdu NEGALIMA kirpti mažų vaikų. Yra toks įsitikinimas, kad vaiką būtinai reikia apkirpti plikai, jam suėjus metams. Taigi, aš jums galiu pasakyti kad tai didžiausia kvailystė. Vaikas aktyviai pažįsta pasaulį, kiekvieną sekundę mokosi gyvenimo, o jūs tiesiog imate ir nukerpate jam visą atmintį. Jis pradeda mokytis iš naujo. Pradeda atsilikti vystymesi.   Kodėl mergaitės, kaip taisyklė, vystosi greičiau? Todėl kas jų, kaip taisyklė, neapkerpa. Įrodyta, kad vaikai, kuriems nekirpo plaukų, vystosi daug greičiau.   Visi mes žinome, kad senovėje nekirpo plaukų. Moteris nukirptais plaukais buvo laikoma pažeminta, beje visose tautose. Net vyrai nesikirpo plaukų.   Kai kuriose tautose buvo priimta pakirpti vyrų plaukus, tačiau pastebėkite, plaukai vis viena buvo tikrai ne trumpi. Plaukų jokiu būdu negalima dažyti. Visi mes mokėmės fiziką mokykloje. Daiktų spalva atsiranda pagrinde dėl bangų sugėrimo proceso. Raudonas indas atrodo raudonas todėl, kad jis sugeria visas likusias spektro spalvas ir atspindi tik raudoną. Kai mes sakome: „šis puodelis raudonas“, tai mes iš tiesų turime omenyje, kad puodelio paviršiaus molekulinė sudėtis tokia, kad jis sugeria visus kitus spindulius, išskyrus raudoną.   Taigi, jūsų plaukai turi tam tikrą spalvą, kaip mes žinome, grynos spalvos neegzistuoja, plaukų atspalviai įvairūs bei labai sudėtingi. Taigi, plaukai sugeria energijos srautus su tam tikru bangos ilgiu. Ir būtent tą energiją, kuri būtina jūsų organizmui. Kas vyksta, kai jūs dažote plaukus? Jūsų organizmas gauna jums svetimą energiją. Ir koks rezultatas? Teisingai, liga. Taigi, moterys, šimtą kartų pagalvokite, ar verta dažyti žilus plaukus, ar jie iš tiesų taip jau gadina jūsų grožį? Beje, prancūzės, kurios laikomos stiliaus ir skonio idealu, niekada nedažydavo žilų plaukų. O jūs žinote, kad vidutinis moters plaukų ilgis – iki sėdmenų? O normalus, toks, kokio užtenka aprūpinti ją būtinu energijos kiekiu – iki kelių?   Moteris ilgais plaukais turi tokią galingą energetiką, kad gali sukurti apsauginį lauką dėl savo mylimo vyro, apginti jį savo energija nuo bet kokių bėdų. Beje, vyras gauna apsauga iš savo žmonos, kai šukuoja jai plaukus.   Pas slavus buvo tokia tradicija. Išsileisti plaukus moteris galėjo tik namie arba gamtoje. Dėl tos pačios priežasties, kad palaidi plaukai (o juo labiau kirpti) sugeria visą neigiamą energiją. Taip pat ir gašlias vyrų mintis. Įsivaizduokite mergaitę, kuri visą vaikystę vaikšto trumpai apkirpta. Ir kodėl visi nustemba, kai ji užauga ir nueina prastais keliais. O jūs įsivaizduokite, kiek visokių ištvirkimų ji sugėrė per visą savo gyvenimą, tai ko gi stebėtis.   Mergaitėms pindavo kasą, ji gulėjo išilgai stuburo ir skaitėsi, jog visos šviesios Visatos jėgos per plaukus patenka į stuburą ir užpildo mergaitės kūną, Sielą ir Dvasią ypatinga gyvybine jėga, paruošdamos ją būsimai Šventai motinystės misijai. Ji simbolizavo apsijungimą gyvybinių jėgų pasaulių Javi, Navi ir Pravi. Ištekėjusi moteris, pynėsi dvi kasas, kad gautų energiją dėl savęs ir dėl savo būsimo vaiko. Kad kasos netrukdytų dirbti, jas susukdavo į kuodą ar paslėpdavo po skara.   Beje, plaukai ant žmogaus kūno atlieka tą pačią funkciją, kaip ir ant galvos. Todėl darydamos taip vadinamą depiliaciją moterys netenka papildomo energijos srauto, kuris maitina konkrečias čakras.   Europoje plaukų kirpimą pirmas organizavo Romos imperatorius Neronas, kuris įsakė apkirpti visus užsieniečių legionus plikai. Kai konsulas, vadovaujantis užsieniečių legionui, paklausė imperatoriaus Nerono, kodėl tai yra būtina, jis atsakė: „Aš nenoriu, kad jie mąstytų, man užtenka, kad jie vykdytų mano įsakymus ir nurodymus.“   O Rusijos žemėse plaukų kirpimas pradėtas praktikuoti tik su krikščionybės atsiradimu. Niekas dabar nesugebės paaiškinti, kam ir dėl ko jie kirpo savo tikėjimo pasekėjus ir savo šventikus. Perėjimą prie vyrų kirpimo XVIII amžiaus pradžioje įtvirtino imperatoriaus Petro I įsakymas „skusti barzdas ir nešioti vokiškus rūbus“, kadangi pas Petrą neaugo barzda ir jis dėl to labai kompleksavo. Taigi sprendimas buvo surastas – barzdų turi netekti ir visi likusieji.   ILGI PLAUKAI, pasak mūsų protėvių – IŠMINTIS.   Jūs niekada nesusimąstydavote, kodėl armijoje būtinai SKUTA PLIKAI, kodėl visi tikina, kad vaikams iki metų REIKIA NUKIRPTI pirmus plaukus, kodėl cerkvėse moterys PRIVALO UŽSIRIŠTI SKARĄ ant galvos? Ir, galų gale, kodėl indėnai nuiminėdavo skalpus? Plaukai žmogui suteikia PSICHINĘ JĖGĄ, kuri reikalinga, pavyzdžiui, mąstymui ir suvokimui, ji duoda žmogui tuos sugebėjimus, kuriuos vadina magiškais. KUO ILGESNI PLAUKIA, tuo daugiau galios žmogus gauna. Todėl vyras Rusijoje nešiojo pailgintas šukuosenas, o raganos (ragana, kas nežino, yra reginti motina, o ne sena pikta boba) ilgus plaukus. Praktiškai visuose dažuose yra stipraus poveikio cheminės medžiagos, kurios naikina plaukų struktūrą ir jie tampa negyvais, nustoja atlikti savo energijos kaupimo funkciją. Plaukai išties yra energijos laidininkai, bet kad galėtų atlikti šią funkciją, jų ilgis turi būti ne mažiau 7cm.   Rusijoje nešiojo ilgas kasas ne šiaip sau – kasa, esanti išilgai stuburo, buvo galinga apsauga (dabar mes žinome, kad išilgai stuburo yra pagrindinės čakros). Bet koks PYNIMAS apsaugojo nuo blogio ir tamsiųjų jėgų.   TUOS, KURIE SKUSTI, VALDYTI LENGVIAU.    Taip pažeidžiamas ryšys su protėviais ir laisvas mąstymas, užtemdomas suvokimas. Šio srauto stiprumas priklauso nuo plaukų ilgio: pirmame plauko augimo etape kuo plaukas ilgesnis, tuo srautas stipresnis, ir taip vyksta tol, kol plaukas pasiekia 10-15cm ilgį, po to srovė stabilizuojasi ir tolesnio plaukų augimo etape (maždaug 20-40cm) palaipsniui krenta iki nulio. Verta pažymėti, kas toks procesas pastebimas pas žmones su sveika, tai yra pakankamai išreikšta energetika, o pas žmones su nusilpusia gyvybine energija galima iš viso nerasti jokio srauto.   Ilgi plaukai gerai saugo savyje energiją ir neeikvoja jos veltui. Jie tampa papildoma energetine apsauga ir dar sustiprina žmogaus intuicijos jautrumą. Energetikai jautrus žmogus gana aiškiai įsitikina apsaugine plaukų galia: esant nepalankiems energetiniams poveikiams (kurių aplinkui nemažai – nuo nepalankių jaunaties dienų iki tam tikrų religinių švenčių ar dar kažin ko) ilgi plaukai pradeda žmogų erzinti, jie tampa kažkokias energetiškai tamsiais, purvinais, norisi jų atsikratyti; tačiau tai jie prisiima sau negatyvą iš išorės, jeigu jų, ilgų plaukų, nebūtų, tai visa šita tamsa ir purvas būtų žmogaus galvoje ir iššauktų jame, žinoma, ne pačias geriausias psichines būsenas.   Dėl kažkokio minimalaus energetinio srauto likusio ilguose plaukuose, tas negatyvas vėliau išstumiamas iš plaukų. Energetinis plaukų valymas – paprasčiausias šukavimas.   Plaukai yra žmogaus asmeninės energijos akumuliatoriai.   O tuo, kad plaukai apskritai yra energijos laidininkai, daugelis žmonių įsitikina netikėto pavojaus ar paprasto išgąsčio atveju. Tą akimirką plaukai atsistoja. Va todėl jie ir atsistoja – per juos įvyksta staigus energetinis išmetimas, kuris suvaidina apsauginę rolę, ir būtent einanti per juos energija juos pakelia. Šis efektas panašus elektros efektui.   Pas vyrus ne mažiau reikšminga yra barzdos ir ūsų energetika. Daugelis praktikoje pastebėjo, kad jų energetika daro įtaką  intuicijos pakilimui ir ypač reikšmingi šioje srityje yra ūsai. Ir daugelis dalykų parodo, kad tai yra ne vienintelė ūsų ir barzdos funkcija.       Ši informacija apie plaukus buvo slepiama nuo Vietnamo karo laikų. Mūsų kultūra teigia, jog šukuosena – asmeninis pasirinkimas, šukuosenos stilius – tai mada ir/arba patogumas, ir tai, ką žmonės daro su savo plaukais, tiesiog kosmetinis klausimas.   Grįžtant prie Vietnamo karo laikotarpio, galima atrasti kitokį vaizdą, nuslėptą nuo daugelio žmonių. 90-ųjų pradžioje Salli (vardas pakeistas dėl konfidencialumo) ištekėjo už psichologo, kuris dirbo veteranų reikalų ministerijos ligoninėje. Jis dirbo su karo veteranais, turinčiais potrauminių stresinių sutrikimų. Dauguma iš jų tarnavo Vietname.   Salli pasakoja: „Aš puikiai prisimenu tą vakarą, kai vyras atėjo namo nešdamas rankose oficialios išvaizdos aplanką. Jame buvo šimtai puslapių valstybinių tyrimų.   Vyras buvo šokiruotas turiniu. Tai, ką jis perskaitė tuose dokumentuose, visiškai pakeitė jo gyvenimą. Nuo tos akimirkos mano konservatoriškas, besilaikantis viduriniųjų pažiūrų vyras pradėjo auginti plaukus ir barzdą ir daugiau niekada nesikirpo. Be to, veteranų reikalų ministerijos medicininis centras tai jam leido ir dar keletas konservatyvių darbuotojų vyrų pasekė jo pavyzdžiu. Kai perskaičiau dokumentą, supratau, kodėl. Pasirodė, jog Vietnamo karo metu speciali karinio departamento kariuomenė siųsdavo slaptus agentus į Amerikos indėnų rezervacijas ieškoti talentingų skautų, tvirtų jaunų žmonių su negirdimo judėjimo per ribinę vietovę įgūdžiais. Jie specialiai ieškojo vyrų su išskirtiniais, beveik neįmanomais sekimo sugebėjimais.   Buvo pabrėžiama, kad tie kruopščiai atrinkti žmonės – tikri sekimo bei išgyvenimo ekspertai. Naujų rekrutų užverbavimui buvo naudojamos paprastai viliojančios ir gerai patikrintos frazės, tokiu būdu kai kurie indėnų medžiotojai pateko į skubią tarnybą. Tačiau po to, kai jie buvo užverbuoti, įvyko kai kas neįtikėtino. Tie talentai ir sugebėjimai, kuriuos jie turėjo rezervacijoje, paslaptingu būdu dingo ir naujokas po naujoko patirdavo visišką nesėkmę karinės užduoties metu elgdamiesi visai ne taip, kaip iš jų buvo tikimasi. Nesėkmės priežasčių paieška valdžią atvedė iki brangių tyrimų su rekrutais, ir štai kas buvo pastebėta.   Į klausimą apie nesėkmę vyresni rekrutai visi kaip vienas atsakė, kad kai juos trumpai kareiviškai apkirpo, jie nebegalėjo daugiau „jausti“ priešo, nebegalėjo naudotis „šeštu jausmu“. Jie daugiau nebegalėjo pasitikėti savo „intuicija“, negalėjo „skaityti“ slaptų ženklų taip pat lengvai, kaip anksčiau, taip pat negalėjo pasiekti subtilios ekstrasensorinės informacijos.   Taigi, tyrimų institutas užverbavo dar indėnų medžiotojų, leido jiems pasilikti ilgus plaukus ir atliko tyrimus skirtingose srityse. Vėliau jie suskirstė vyrus, parodžiusius vienodus rezultatus visuose tyrimuose, į poras. Vienam vyrui poroje jie paliko ilgus plaukus, o kitą trumpai kareiviškai apkirpo. Tada jie abu vėl turėjo įveikti išbandymus. Vyrai ilgais plaukai vienas po kito parodė puikius rezultatus, o trumpaplaukiai neišlaikydavo patikrinimų, kuriuose anksčiau demonstravo puikius rezultatus.   Šaltinis:   https://raimundasbakutis.blogspot.com/   https://straipsniai.lt/be-kategorijos/zmogaus-plauku-svarba/

  Terminas pelkė yra nesenas, nes skirtinguose Lietuvos etnografiniuose regionuose iki pat XX a. pradžios buvo vartojami vietiniai šlapių žemių pavadinimai. Vienur jos buvo vadinamos raistais, kitur – ty­rais, tyreliais, liūnais ar klampynėmis. Terminai raistas, liūnas, tyras ir tyrelis išliko tik bendriniuose kai kurių pelkių pavadinimuose arba kai kurių regionų šnekamojoje kalboje. Šiuo metu šiais terminais mokslinėje literatūroje bandoma apibūdinti skirtingų tipų pelkes ar jų dalis. XX a. pradžioje pradėjo įsigalėti bendrinis pavadinimas – pelkė. Pasak E. Šimkūnaitės, seniau Lietuvoje pelkėmis buvo vadinami nedideli, nepratakūs ežeriukai arba didesnės, vasarą neišdžiūstančios balos, netgi tvenkiniai. Terminas pelkė galėjo būti „pasiskolintas“ iš kurio nors etnografinio regiono, greičiausiai iš žemaičių, kurie ir šiandien šiuo žodžiu apibūdina net po lietaus atsiradusias balas. Panašus žodis yra latvių (pelce) ir prūsų (pelky) kalbose.

Alkoholio turintis natūralių augalinių eterinių aliejų, kai kurių juose esančių medžiagų (mentolio, linalolio, nerolio aliejaus ir kt.), bet ir kitų aromatinių medžiagų tirpalas. Produkto naudojimas: kaip gerai patikrintas namų priežiūros produktas, jis tinka dėl efektyvių komponentų daugelio nemalonių skausmų, sergančių sąnarių ir raumenų reumatu, malšinimas sergant peršalimo ir gripo ligomis – įlašinkite kelis lašus ALPA embrocation į drungną vandenį ir išskalaukite inhaliacijoms – eterinių aliejų įkvėpimas iš ALPA embrocation palengvina slogą, gripą, katarą, peršalimą, kvėpavimo sutrikimus prirūkytose patalpose bendram nuovargiui numalšinti po nepaprasto organizmo krūvio dėl ekstravazacijų, išnirimų ir smūgių – nuvalykite skausmingas vietas po fizinio streso ar sporto veiklos smulkių įbrėžimų ir žaizdų dezinfekcijai refleksiniams masažams esant reumatiniams raumenų skausmams kaip gaivus priedas prie vonios atskiedus vandeniu kompresams praskiedus vandeniu kaip burnos skalavimo priemonė burnos plovimo tikslams - labai veiksmingas nuo visų burnos infekcijų, kraujavimo iš dantenų, burnos kvapo, dantų slinkimo ir periodontito, gaivina kvėpavimą ir gargaliavimą odos priežiūrai po skutimosi atskiedus vandeniu kaip odos losjoną makiažo, pudrų ir kremų likučiams pašalinti papildomam odos valymui esant dantų skausmams - ant vatos užmaukite ALPA embrocaciją ir užtepkite ant skausmingo danties esant galvos skausmams – nuleiskite ALPA embrokaciją ant galinės kaukolės dalies, ant smilkinių ir įtrinkite į odą, esant dideliems skausmams galima naudoti kompresą pėdų prakaitavimui – pėdų vonelė šiltame vandenyje su ALPA embrocation kelionėse automobiliu – atgaiva smilkinių ir užpakalinės kaukolės dalies nušluostymu keliais lašais ALPA embrocation Jis taip pat populiarus pacientams, ilgai gulintiems lovoje – apsaugo nuo pragulų atsiradimo. Kur įsigyti? - Camelia.lt 

VIEŠPATIES ŽINGSNIAI Bernardas Brazdžionis   ĄŽUOLAS   Prieš šimtmečius įaugo mano šaknys šiton žemėn, ir šimtmečių juoda audra jų neišraus, -  ar išdidi viršūnė tėviškės padangę ramią remia,  ar ūkanose prošvaisčių dairaus.   Esu pagairėj aš šiaurinio šalto vėjo, esu aš kryžkelėj rytų ir vakarų, daug Nemunu vandens, daug rytmečių šviesių tekėjo, ir daug užgeso neprabrėškusių žarų ...   Ir sirpo vasaros, ir aukso saulė švietė,  ir klydo gervių klyksmas rudenio takuos,  visų pavasarių padangėj mano rankos plėtės,  ir paukštis svetimas žemyn nenulenkė šakos.   Girdėjau giriose aš Gedimino ragą, girdėjau aidą jo aukštajam panery, mačiau, kaip laužai, šaukdami kovon lietuvį, dega, ir kaip krūtinėse negęsta jų liepsna skaidri.   Mačiau, kaip griuvo akmenio statytos pilys,  mačiau, kaip upės seko ir kalnai,  mačiau, kaip piliakalnius milžinams supylė,  kad jie gyventų čia kaip žemė, amžinai!   Po mano kojom Romuvos šventa ugnis ruseno,  po mano kojom geso plėnys pelenų senų,  aš prie širdies glaudžiu Smūtkelio koplytėlę seną  paguodą temstančių ir viltį švintančių dienų.   .. Manų šaknų žaliam, gyvam pavėsy  vaidilų kanklės nešė dainą kloniams ir laukams, mano galvos vainikan naktį krito žvaigždės šviesios, ir tarė žemė: - Rink, jos rytą lems!   Į juodą žemę sunkės ašaros ir kraujas,  ir aš, kaip deimantus, slėpiau jas tarp šaknų,  ir aš, lapus iš skausmo plėšdamas, rinkau jas  vergų, baudžiauninkų, tremtinių, kankinių...   Ir tarė dangūs: - Ąžuole, stovėk, kai vėtros plėšys,  ir nedrebėk, kai duobkasiai sueis iškast tavęs -  manų skliautų Apvaizdoje tu amžiais čia stovėsi,  kas neš manas kalvarijas, tas mano šventę švęs.   Ir brangų lobį ašarų, žvaigždžių, kančios ir kraujo glaudžiu ir saugau dienai gyvą po žeme. kai po visų naktų užgims pasaulis naujas, iš jų kad gaustų Viešpačiui šviesi garbės giesmė!   43.III.2.   https://www.friendfinderspace.com/videos/view/4/azuolas-the-oak

Rūtėnų kalba Olegas Poliakovas  slãvų kanceliãrinė kalbà, rutėnų kalbà, Lietuvõs Didžiõsios Kunigaikštỹstės slãvų kanceliãrinė kalbà, istorinė rytų slavų kalba. Vartota Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (14 a.–1697) ir Abiejų Tautų Respublikos lenkiškosios dalies rytinėse slavų žemėse (1569–1697). Pavadinimas rutėnų kalba lietuvių ir kai kuriose Vakarų kalbose (vokiečių kalba Ruthenische Sprache, anglų kalba Ruthenian language, prancūzų kalba langue ruthène, ispanų kalba idioma ruteno, lenkų kalba język ruski, kitaip negu język rosyjski ‘rusų kalba’) kilęs iš lotynų kalbos Ruthenia ‘Rusija’. Rytų slavų kalbose slavų kanceliarinė kalba vadinama įvairiai: rusų kalba (drevne)zapadnorusskij, baltarusių kalba starabelaruskaja mova, ukrainiečių kalba staroukraїns’ka mova (originalus pavadinimas ruski jazyk, ruska mova). Slavų kanceliarinė kalba formavimosi pradžia siejama su Kijevo Rusios žlugimu, jos vakarinių ir pietinių žemių pri(si)jungimu prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Slavų kanceliarinės kalbos tarmės žymi ankstyvąją senosios baltarusių ir senosios ukrainiečių kalbų formą. Nuo senosios rusų kalbos slavų kanceliarinė kalba skiriasi kai kuriomis fonetinėmis ir morfologinėmis ypatybėmis, ypač leksika. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės liturgijoje ir bažnytinėje literatūroje buvo vartojama rytų slavų bažnytinė kalba (ji t. p. buvo bendra rytų slavų rašytinė kalba), bet slavų kanceliarinės kalbos leksika nepatyrė tokios stiprios jos įtakos, kaip senoji rusų kalba. Dėl to slavų kanceliarinė kalba t. p. buvo vadinama prosta(ja) mova, pa‑prostu (‘prastuomenės kalba’). Rutėnų kalbai buvo naudojamas kirilikos raidynas, tam tikrais atvejais – lotynų, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės totorių – arabų raidynas. Slavų kanceliarinė kalba yra svarbi Lietuvos istorijos ir kultūros dalis, nes buvo oficiali ir pagrindinė rašytinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalba. Ja kalbėjo apie 3/4 gyventojų. Slavų kanceliarine kalba parašyta Lietuvos Metrika, trys Lietuvos Statutai ir daugelis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kitų dokumentų. Apie slavų kanceliarinės kalbos valstybinį statusą rašoma 1588 III Lietuvos Statuto IV skyriaus I straipsnyje (Pavietų raštininkas visus raštus, išrašus ir raginimus į teismą turi rašyti rusų raidėmis ir žodžiais, o ne kita kalba arba svetimžodžiais. Slavų kanceliarinės kalbos normos laikui bėgant keitėsi. Vytauto Didžiojo valdymo laikais (1350–1430) jos pagrindą sudarė Voluinės regiono tarmė, kurios centras Luckas buvo laikomas antrąja Vytauto sostine. Pagrindinė slavų kanceliarinės kalbos ypatybė buvo senosios rusų *ě i, ы ir i maišymasis; vėliau tai tapo ryškiausiais ukrainiečių kalbos bruožais. Žygimanto Augusto valdymo laikais (1548–72) slavų kanceliarinė kalba turėjo ypatybių, būdingų centrinei Baltarusijai ir Vilniaus sričiai: *ě ir *e maišymasis, akanjė (nekirčiuotoje padėtyje o tarimas kaip a, t. p. įvairios balsių redukcijos), dzekanije ir cekanjė (panašu į dzūkavimą) ir kita, vėliau šios ypatybės tapo baltarusių kalbos normomis. Po Liublino sutarties 1569 Kijevo Rusios buvusios pietų žemės perėjo Lenkijos jurisdikcijai, vakarų žemės liko Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtyje. Ši aplinkybė pažeidė rytų slavų tarmių vientisumą ir lėmė dabartinių baltarusių ir ukrainiečių kalbų atsiradimą. Liublino sutartimi nustatyta Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės administracinė siena daugeliu atžvilgiu sutampa su dabartinės Ukrainos ir Baltarusijos valstybine siena. Abiejų Tautų Respublikos Seimo sprendimu 1697 slavų kanceliarinė kalba buvo uždrausta naudoti dokumentuose. Ją pakeitė lenkų kalba; tai žymėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės polonizaciją. Slavų kanceliarinė kalba turėjo ir kitus 2 variantus. Vienas jų (iki 19 a. vidurio) buvo vartojamas istorinėje Galicijoje – vakarų rusų žemėse, kurios 14 a. buvo prijungtos prie Lenkijos, nuo 18 a. pabaigos iki 1918 priklausė Austrijai, kitas (iki 18 a.) – Moldavijos ir Valakijos kunigaikštystėse. Slavų kanceliarinė kalba buvo vartojama kartu su rašytine rytų slavų bažnytine kalba; jos normos visiems rytų slavams buvo bendros. 16–17 a. rytų slavų bažnytinės kalbõs centras buvo Vilnius, kuriame 1522 prasidėjo rytų slavų (t. p. ir Lietuvos) knygų spausdinimo tradicija (P. Skorinos veikla). Vilniuje atspausdintos svarbiausios slavų bažnytinės kalbos gramatikos: 1596 L. Zizanijaus (mirė po 1633) ir 1629 M. Smotrickio (apie 1577–1633; jo gramatika, pirmą kartą atspausdinta Vievyje 1619, ne kartą perspausdinta ir iki 18 a. pabaigos buvo pavyzdžiu kitiems slavų gramatikų kūrėjams).