Kad sodai žieduosna paskęstų, kad dangus į pievas žiūrėdams šypsotuos, kad širdis visiems džiaugtús, kad bitelės maloniai bedūzgią po gėleles lakiuotų, kad medžiai nuo vėjo gyvasties linguotų ir sėklas išnešiotų, kad net kaulai barškėtų, lekiant per kalnus ir kalnelius mūsu juokui, kad kožnas svetimo sau neradęs, visus savais užskaitytų ir dėl vieno gerbūvio gyvuotų, kad įkvėpt gardu lyg dūšias grynas oras būtų, kad ryte akeles pramerkus polekis vikriai kruciet būtų. Kad skambios dainos į širdis atsimušusios gražiais jausmais virstų, kad dori ir narsūs mūs vaikai būtų, kad sveikata trykstų, kad akyse stebuklai nestotų, kad nuotykiais dienos laike sustojusios byrėtų, kad lietutis mūs neužmirštų ir miškas drūtas savimi dosnus būtų. Kad kožnas kas rytą šviesa kūnus nusplovęs, esatį savą atminęs, gera valia ir bendra aistra su žemele pulsuotų. Kad už tą gėrį dėkavot neužmirše, dziaugsmo ašarą nuridinę, savo artimus geru atmintume, kad gyvent esmės nestokoję, savi dievuje atrastumem. Kad naktį skliautas ant gylio stebint nepastotų, kad siela kaip paukštė laisva skrajotų, kad skausmų prasmę pažinę, daugiau klaidų nekartuotume. Kad vyrai per daug negalvoję moterim rūpintųsi, o ji jam švelniom rankom ir šauniais vaikais atsidiekotų. Kad mintis meilej padabinę, gerais darbais jau šią akimirką laimintume svietą ! Kad kurti grožį ir naudą pasaulin nepaliautume, kad žemiškus turtus po lygiai visoms gyvoms būtybems padalinę ir į viršų rankas iškėlę, karaliais nebūtin ištirptume ir amžinybėje palaimingi vėlei besąligiška meile atgimtumem *
~ autorius AB Ra iš Fb ~