Jonas AistisKūčiosO KAIP balta dabar jinai, tėvynė,Po sniego apklotu užmigusi plati,Lyg apsigobus žėrinčiais žvaigždynaisNežemiška, šventa ir nuostabi naktis…Kai kur išbėgus stypteli eglutėIki mėnulio veido šypsančio nakčia:Sniegų lig žemės nulenktos šakutės.Dangun viena viršūnė šauna vilyčia…Gumšuoja miškas. Kur ne kur trobelėAtakusi nykiai Švitinančiais langais.Šerkšnoj liepsnoja deimantų ugnelės,Tarytum plazdančios aut stalo žvakėsAr lyg vaikų maldoj nušvitę akys.Sustojusių Kūčių džiaugsmingai įžangai.Paryžius, 1945.12.18
