Ovidija  Jukoniene
by on January 14, 2023
123 views

Rūtėnų kalba

Olegas Poliakovas 

slãvų kanceliãrinė kalbà, rutėnų kalbà, Lietuvõs Didžiõsios Kunigaikštỹstės slãvų kanceliãrinė kalbà, istorinė rytų slavų kalba. Vartota Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (14 a.–1697) ir Abiejų Tautų Respublikos lenkiškosios dalies rytinėse slavų žemėse (1569–1697). Pavadinimas rutėnų kalba lietuvių ir kai kuriose Vakarų kalbose (vokiečių kalba Ruthenische Sprache, anglų kalba Ruthenian language, prancūzų kalba langue ruthène, ispanų kalba idioma ruteno, lenkų kalba język ruski, kitaip negu język rosyjski ‘rusų kalba’) kilęs iš lotynų kalbos Ruthenia ‘Rusija’. Rytų slavų kalbose slavų kanceliarinė kalba vadinama įvairiai: rusų kalba (drevne)zapadnorusskij, baltarusių kalba starabelaruskaja mova, ukrainiečių kalba staroukraїns’ka mova (originalus pavadinimas ruski jazyk, ruska mova). Slavų kanceliarinė kalba formavimosi pradžia siejama su Kijevo Rusios žlugimu, jos vakarinių ir pietinių žemių pri(si)jungimu prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Slavų kanceliarinės kalbos tarmės žymi ankstyvąją senosios baltarusių ir senosios ukrainiečių kalbų formą. Nuo senosios rusų kalbos slavų kanceliarinė kalba skiriasi kai kuriomis fonetinėmis ir morfologinėmis ypatybėmis, ypač leksika. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės liturgijoje ir bažnytinėje literatūroje buvo vartojama rytų slavų bažnytinė kalba (ji t. p. buvo bendra rytų slavų rašytinė kalba), bet slavų kanceliarinės kalbos leksika nepatyrė tokios stiprios jos įtakos, kaip senoji rusų kalba. Dėl to slavų kanceliarinė kalba t. p. buvo vadinama prosta(ja) mova, pa‑prostu (‘prastuomenės kalba’). Rutėnų kalbai buvo naudojamas kirilikos raidynas, tam tikrais atvejais – lotynų, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės totorių – arabų raidynas. Slavų kanceliarinė kalba yra svarbi Lietuvos istorijos ir kultūros dalis, nes buvo oficiali ir pagrindinė rašytinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalba. Ja kalbėjo apie 3/4 gyventojų. Slavų kanceliarine kalba parašyta Lietuvos Metrika, trys Lietuvos Statutai ir daugelis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kitų dokumentų. Apie slavų kanceliarinės kalbos valstybinį statusą rašoma 1588 III Lietuvos Statuto IV skyriaus I straipsnyje (Pavietų raštininkas visus raštus, išrašus ir raginimus į teismą turi rašyti rusų raidėmis ir žodžiais, o ne kita kalba arba svetimžodžiais.

Slavų kanceliarinės kalbos normos laikui bėgant keitėsi. Vytauto Didžiojo valdymo laikais (1350–1430) jos pagrindą sudarė Voluinės regiono tarmė, kurios centras Luckas buvo laikomas antrąja Vytauto sostine. Pagrindinė slavų kanceliarinės kalbos ypatybė buvo senosios rusų *ě > i, ы ir i maišymasis; vėliau tai tapo ryškiausiais ukrainiečių kalbos bruožais. Žygimanto Augusto valdymo laikais (1548–72) slavų kanceliarinė kalba turėjo ypatybių, būdingų centrinei Baltarusijai ir Vilniaus sričiai: *ě ir *e maišymasis, akanjė (nekirčiuotoje padėtyje o tarimas kaip a, t. p. įvairios balsių redukcijos), dzekanije ir cekanjė (panašu į dzūkavimą) ir kita, vėliau šios ypatybės tapo baltarusių kalbos normomis. Po Liublino sutarties 1569 Kijevo Rusios buvusios pietų žemės perėjo Lenkijos jurisdikcijai, vakarų žemės liko Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtyje. Ši aplinkybė pažeidė rytų slavų tarmių vientisumą ir lėmė dabartinių baltarusių ir ukrainiečių kalbų atsiradimą. Liublino sutartimi nustatyta Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės administracinė siena daugeliu atžvilgiu sutampa su dabartinės Ukrainos ir Baltarusijos valstybine siena. Abiejų Tautų Respublikos Seimo sprendimu 1697 slavų kanceliarinė kalba buvo uždrausta naudoti dokumentuose. Ją pakeitė lenkų kalba; tai žymėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės polonizaciją.

Slavų kanceliarinė kalba turėjo ir kitus 2 variantus. Vienas jų (iki 19 a. vidurio) buvo vartojamas istorinėje Galicijoje – vakarų rusų žemėse, kurios 14 a. buvo prijungtos prie Lenkijos, nuo 18 a. pabaigos iki 1918 priklausė Austrijai, kitas (iki 18 a.) – Moldavijos ir Valakijos kunigaikštystėse. Slavų kanceliarinė kalba buvo vartojama kartu su rašytine rytų slavų bažnytine kalba; jos normos visiems rytų slavams buvo bendros. 16–17 a. rytų slavų bažnytinės kalbõs centras buvo Vilnius, kuriame 1522 prasidėjo rytų slavų (t. p. ir Lietuvos) knygų spausdinimo tradicija (P. Skorinos veikla). Vilniuje atspausdintos svarbiausios slavų bažnytinės kalbos gramatikos: 1596 L. Zizanijaus (mirė po 1633) ir 1629 M. Smotrickio (apie 1577–1633; jo gramatika, pirmą kartą atspausdinta Vievyje 1619, ne kartą perspausdinta ir iki 18 a. pabaigos buvo pavyzdžiu kitiems slavų gramatikų kūrėjams).

Attachments
FB_IMG_1673642428065.jpg 403.83 Kb . 16 Views
Like (1)
Loading...
1