Saulė buvo laikoma gyvybės teikėja, ne tik atnešanti gyvybę, bet ir palaikanti ją. Todėl paprastai gyvulius skersdavo prieš Saulės patekėjimą, tikėdami, kad jie ilgai nenusibaigsią, jei bus skerdžiami su Saule. Užmušta gyvatė nenusibaigsianti iki Saulės nusileidimo. Be to, leidžiantis Saulei, buvo žadinami ligoniai ir apskritai miegantieji, kad Saulė nenusineštų jų gyvybės (Švenčionys). Miegas leidžiantis Saulei buvo vadinamas Saulės miegu. Jei ligonis nemirė iki Saulės nusileidimo, žmonės manė, kad jis sulaukė saulėtekio. Dzūkai sakydavo, kad miegantys Saulei leidžiantis gauną vištalaktį. Saulei nusileidus nunešdavo iš namų suodžių, šiukšlių, kad amaras javų nepultų (Liškiava). Saulei nusileidus neskalbdavo, nes tuo metu Laumės skalbiančios arba skalbiant šunys pasiusdavę.
Iš didelės pagarbos Saulei buvo draudžiama į ją rodyti pirštu, rodyti jai liežuvį, pamėgdžioti, nes taip daryli esanti nuodėmė ir Saulutė galinti supykti, o supykus ir nubausti. Į Saulę ir debesį galima buvo rodyti tik veidu.
Saulės gyvenimas laikomas amžinu, niekad nesibaigiančiu. Ji visus žmones vienodai mylinti, vienodai visiems šviečianti. Saulė net ir kelmo neaplenkianti. Geri žmonės palyginami su Saule. Jei geras vyras veda gerą žmoną, sakydavo, kad Saulė Saulę vedė. Blogo žmogaus Saulė nemėgstanti. Kalbėdami apie tokį žmogų, sakydavo: „Jam ir Saulė neįtiks„.
Daugiau apie Saulę skaitykite P. Dundulienės straipsnyje "Deivė Saulė"
